Andrius Kaluginas. Taboras

Jau apie 50 metų egzistuoja lokali Vilniaus romų gyvenvietė, vadinama taboru. Šis taboras yra unikalus reiškinys. Panašios romų gyvenvietės nėra nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse. Visur kitur romai gyvena šeimomis, bet kartu su kitų tautybių žmonėmis. Vilniaus taboro ypatumas yra visiška atskirtis – geografinė, socialinė, kultūrinė. Taboro psichologija tarsi klaustukas – paprasta ir paslaptinga.

 

Šiandien Kirtimuose įsikūrusiame tabore gyvena daugiau nei 500 romų. Gyvenvietę sudaro trys „rajonai“: viršutinis, žemutinis ir tolimasis taboras. Įdomu tai, kad „rajonai“ skiriasi ne tik pavadinimais, bet ir gyventojų skaičiumi: viršutinis yra didžiausias, o tolimasis – mažiausias. Viršutiniame tabore dauguma čigonų yra katalikai, o žemutiniame – stačiatikiai. Viršutinio ir apatinio taboro čigonų kalbos dialektai skiriasi bemaž taip pat, kaip žemaičių ir aukštaičių. Žemutinio taboro gyventojai, vadinami kotliarais, kitus taboro gyventojus laiko netikrais čigonais, o pastarieji, savo ruožtu, tokiais vadina kotliarus.       

Vilniaus tabore dirbau apie tris mėnesius. Susitikinėjau ir kalbėdavausi su paaugliais ir suaugusiaisiais. Jokios neapykantos, agresijos ar baimės jų akyse nemačiau. Veikiau jie atrodė pavargę ir nusivylę. Didžioji dauguma vyresnio amžiaus gyventojų neturi net pradinio išsilavinimo. Vieni juos vadina dykaduoniais, kiti aršiai gina jų teises ir be išlygų globoja. Ką patys čigonai apie tai galvoja? Man pasirodė, kad jie kažkur toli nuo tų ginčų, kažkokioje kitoje gyvenimo suvokimo erdvėje.  

Čigonų dienotvarkė nesurašyta valandomis, o dauguma dienų panašios viena į kitą. Šitie žmonės daug ir gražiai gali kalbėti apie savo norą mokytis, o paskui tiesiog neateiti į pamokas. Pagal taboro romų psichologiją, jiems skolingi visi, bet jie patys niekam nieko neskolingi.

Iš knygų ar kino filmų apie romų bendruomenę susidarydavo įspūdis, kad čigonai turi stiprias tradicijas, kurios saugomos ir garbinamos, o jų gyvenimo būdas kupinas laisvamaniškos romantikos. Dabar situacija yra kitokia, ir romantikos taboro gyvenime, deja, yra tikrai nedaug.  Kita vertus, mano sutikti čigonai buvo kupini kontrastų: šalia neraštingumo, melo, narkotikų, abejingumo gyvenimui ir kasdieninių rūpesčių, mačiau jų veiduose kažkokią gilią lyriką, tarsi atkeliavusią iš senų čigoniškų romansų, ir naivumą, būdingą arti gamtos gyvenantiems žmonėms. Daugelio jų poreikiai kuklūs ir natūralūs, o išmintis labai paprasta: „Šeima ir sveikata – tai viskas, ko man reikia“, – sakydavo man čigonai.

Šiek tiek pažinus taboro gyvenimą iš arčiau, man kilo aibė klausimų. Į vienus atsakymus radau pats, į kitus padėjo atsakyti žmonės, kurie ten gyvena arba dirba. Viena iš jų – ilgametė Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja. Man ir visiems žurnalo „Aš ir psichologija“ skaitytojams jinai papasakojo daug įdomaus apie taboro gyvenimą. Mano klausimai ir jos atsakymai – tai bandymas nenumoti ranka, neatstumti, neburnoti, nepeikti ir neromantizuoti, o pažinti šios mažos tautybės žmones, kurie gyvena su mumis ir vadina save čigonais.      

Gerbiama Svetlana, kaip būtų teisinga vadinti tą vietą, kur lokaliai gyvena Jūsų žmonės: taboru, getu, gyvenviete, kolonija? Ir kaip vadinti šios vietos gyventojus: romais ar čigonais?

Patys save jie dažniausiai vadina čigonais. „Mes kalbame čigoniškai“, – sako jie. O visuose oficialiuose ES dokumentuose juos vadina romais. Toks ir skirtumas. O vietą vienareikšmiškai – taboru tiek oficialioje, tiek liaudies kalboje. Jokiu būdu ne getu.

Vilniaus taboras laikomas uždara nuo pašalinių akių teritorija, o jo gyventojai esą atskirtyje. Kaip Jūs manote, kodėl taip yra?

Taip, Vilniaus romų taboras yra uždara bendruomenė. Jos uždarumas pasireiškia tuo, kad čigonai praktiškai neturi ryšių su miestu, nesinaudoja miesto infrastruktūra, galimybėmis, jau nekalbant apie sostinės vietas, kur sukoncentruotas visuomeninis gyvenimas. Taboro gyventojai žino vos keletą adresų, pagal kuriuos ir kreipiasi. Pavyzdžiui, socialinės paramos centrą, darbo biržą, kelis bankų skyrius Naujininkuose, paštą, kelias parduotuves, vieną ligoninę ir mokyklą – štai ir viskas.

Na, o kodėl jie patys atsiskiria nuo  miesto ir jo pas save neįsileidžia?

Romų bendruomenė visada gyveno atskirtyje dėl keleto priežasčių. Jie visada klajodavo ir, jeigu apsistodavo šalia miesto, tai darė todėl, kad pačiame mieste apsistoti nebuvo kur. Užsidirbdavo paprastai iš amatų, mieste parduodavo dirbinius. Taip pat koncertuodavo, grodavo per šventes. Gyvenimas ne pačiame mieste, o šalia jo savaime suformuodavo atskirties zoną. Be to, poreikis bendrauti buvo ribojamas griežto miesto bendruomenės pasipriešinimo. Ir šiuolaikiniai romai, net ir tie, kurie gyvena mieste, praktiškai niekada nevaikšto po vieną. Saugumo jausmas verčia juos eiti po du, po tris arba būriu. Vaikai niekada į mokyklą neina po vieną.

Minėjote romų amatus, menus. O ką šiuolaikinis taboras gali pasiūlyti miestui?

Deja, dabar jis nieko negali pasiūlyti (liūdnai atsidūsta – aut. past.). Pasikeitė laikai, išaugo reikalavimai darbo rinkoje ir paslaugų sferoje. Gyvendami atskirtyje romai taip atsiliko, kad, išskyrus moterų būrimą ir liūdnai pagarsėjusią prekybą narkotinėmis medžiagomis, nieko pasiūlyti nebegali. Apie prekybą narkotikais labai dažnai rašoma žiniasklaidoje, rodoma per televiziją. Aišku, be taboro, Vilniuje yra gerokai daugiau tokio verslo „taškų“, ir narkotikų vartotojai puikiai išgyventų ir be čigonų. Tabore yra vos kelios šeimos, kurios prekiauja narkotikais, tačiau čigonų kaip narkotikų prekiautojų įvaizdis visuomenėje jau yra suformuotas.

O kokia yra demografinė padėtis?

Gyventojų skaičius didėja. Nepaisant to, kad daug čigonų išvažiavo iš taboro svetur ieškodami geresnio gyvenimo ir yra gan didelis mirštamumas, vis tiek gimstamumas yra didesnis. Naujagimiai gimsta vos ne kiekvieną dieną.

Iš knygų ir kino filmų mes žinome apie specifines čigonų tradicijas. Ar dabar tabore yra laikomasi šių tradicijų?

Deja, pasikeitė ir pats taboras, ir jo tradicijos. Viena pagrindinių tradicijų buvo besąlygiška pagarba vyresniems. Dabar auga vaikų karta, kuri neturi jokios pagarbos suaugusiesiems.

Žmonės absoliučiai nemato ateities. Jie yra išsigandę ir nenori nieko planuoti, gyvena tik šia diena. Tas nerimas natūraliai persiduoda paaugliams ir vaikams. Vaikai nesijaučia laimingi. Įprasti vaikiški džiaugsmai – naujas žaislas ar porcija ledų kavinėje – jiems yra svetimi. Sąvoka „nerūpestinga vaikystė“ tabore skamba kaip pašaipa. Nuo mažens čia visi vaikai priversti rūpintis ne tik savimi, bet ir savo mažaisiais broliais, seserims ir ūkiu. Man labai norisi tikėti, kad gyvenimo džiaugsmas kada nors į taborą grįš.    

Taboro gyventojų nedarbas siekia bemaž 100 proc., o narkotikais prekiauja vos kelios šeimos, tai iš ko gi čia verčiasi visi likusieji gyventojai?

Iš nedarbo ir invalidumo pašalpų. Taip pat gauna pinigų už vaikus. Jau minėjau didelį gimstamumą. Viena pagrindinių jo priežasčių yra ta, kad vaikas „atneša“ pašalpą – 315 litų socialinės paramos už vaiką. Besikeičiant socialinių pašalpų gavimo sąlygoms, keičiasi ir mūsų žmonių požiūris. Dar prieš metus čigonas vyras nė už ką nebūtų ėjęs registruotis į darbo biržą, dabar jie tiesiog priversti tai daryti, nes pašalpą galima gauti tik jei abu nedirbantys tėvai yra užsiregistravę darbo biržoje. Be to, labai padeda „Maisto banko“ parama.

Vadinasi, iš tikrųjų darbo jie neieško?  

Na, čia išeina užburtas ratas. Jie nenori dirbti to darbo, kuris atitinka jų kvalifikaciją (o ji yra labai žema), prisimena tradicijas ir sako, kad pagal čigoniškas tradicijas vyrai negali dirbti, pavyzdžiui, kiemsargiais ar valytojais. O kitokio darbo jiems niekas nesiūlo. Daugelio vaikų ir paauglių svajonė – išvažiuoti dirbti į Angliją. Tačiau viena pagrindinių priežasčių, kodėl jie to nepadaro, yra kalėjime sėdintis vienas iš tėvų. Jie sako: „Tėvas (ar mama) išeis, ir mes iš karto išvažiuosime.“ Žinoma, išvažiuoti nėra taip paprasta, bet čia jų niekas nelaiko: nėra perspektyvos, visuomenės požiūris itin negatyvus.

INTEGRUOTI ROMUS Į VISUOMENĘ NORIME MES, BET NE JIE PATYS

Ar buvo vykdomos kokios nors romų integravimo į visuomenę programos?

2000 metais buvo priimta pirmoji romų integracijos į Lietuvos visuomenę programa, kurią inicijavo ir parengė tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. 2004 metais, Lietuvai įstojus į ES, ši programa pasibaigė. Paskui Vyriausybė apie integravimą prakalbo tik 2008 m. Tada buvo parengta dvejų metų programa, tačiau 2009 metais programai nebuvo skirta nė cento, o 2010 kovo mėnesį ji visai buvo uždaryta. Dabar naują programą rengia Kultūros ministerija, tačiau procesas vyksta labai sunkiai ir matyti absoliutus tikrų problemų ignoravimas.

Minėjote, kad taboro gyventojai dabar yra pasimetę ir sunerimę, kad jaunimas neturi nei praeities, nes sulaužytos tradicijos, nei ateities. Tai kokia, Jūsų manymu, dabar tabore psichologinė atmosfera?

Tyli neapykanta. Miestas nemyli čigonų, čigonai nemyli miesto. Atmosferą vertinčiau kaip visiškai patologišką. Yra labai žemas išsilavinimo, žinių ir profesinių įgūdžių lygis. Blogai tai, kad dabar taboro gyventojai ir tarpusavyje nesutaria, dažnai elgiasi negarbingai. 

Svetlana, minėjoje romų tradicijas. Kokie yra jų ypatumai?

Manoma, kad, kilę iš Indijos prieš daugiau nei tūkstantį metų, romai išsaugojo pasiskirstymą kastomis. Dabar jie nevadina to paskirstymo kasta, bet tradicinė hierarchija tikrai yra išlikusi. Viena gerbiamiausių ir įtakingiausių etninių grupių yra vadinamieji lovarai. Išvaizda lovarai niekuo nesiskiria nuo kitų romų, bet tai yra atskira etninė grupė, romų aristokratų diaspora. Lovarai tradiciškai visada buvo labai turtingi, nors niekas nežino, iš kur tie pinigai. Lovarų kastos atstovų yra ir Lietuvoje, bet Vilniaus tabore jų nėra.

Kas yra čigonų baronas? Kokią vietą jis užima hierarchijos grandyje ir ar būtinai baronas turi būti iš lovarų kastos?

Baronas paprastai nieko bendro su kastų hierarchija neturi ir apskritai tabore barono vaidmuo yra tik nominalus. Lietuviškas žodis „baronas“, kuris asocijuojasi su čigonų vadu, yra kilęs iš čigoniško žodžio „baro“ – didelis, gerbiamas žmogus. „Baro“ vadino turintį didelį autoritetą savo bendruomenėje žmogų, kuris nebūtinai priklausė įtakingajai kastai. Baronas yra gerbiamas, bet svarbiausius sprendimus priima čigoniškas teismas. Šita tradicija yra viena iš nedaugelių, kurių laikosi iki šiol. Čigoniškas teismas – tai kelių gerbiamų žmonių, kurių žodis yra labai svarus, sueiga, kurioje baronas gali turėti teisėjo statusą. Teismo sprendimai yra nekvestionuojami – jie privalo būti vykdomi besąlygiškai.

Už ką žmogų gali teisti toks teismas, kokius nusikaltimus jis svarsto ir kaip gali bausti?  

Man pačiai tokiame teisme dalyvauti neteko, bet kaip pavyzdį papasakosiu situaciją. Žmogus pasiskolino pinigų ir delsia juos grąžinti. Aišku, jokių antstolių nėra. Jį galima priversti pripažinti ir atiduoti skolas būtent per tokį teismą. Jeigu tas žmogus nepripažįsta esąs skolingas, tuomet teismas gali priversti jį prisiekti, kad jis nemeluoja bažnyčioje prieš Dievą. Šiaip romai retai lanko bažnyčią, bet didžioji dauguma yra tikintys. Todėl jie šventai tiki, kad jei tas žmogus pameluos bažnyčioje, jį nubaus Dievas, o ne teismas. Bet jeigu tas žmogus stojęs prieš teismą ar išsigandęs Dievo pripažįsta savo kaltę, jis besąlygiškai privalo atiduoti skolą. Jei skolos neatiduoda, jis gėdingai išvejamas iš taboro.

Ar galima apskritai įvertinti taboro psichologiją?

Romų tauta turi išsaugoti savo unikalumą. Čigonas, turintis lietuvišką mentalitetą, būtų visiška nesąmonė. Integracijos procesas leistų romams adekvačiai ir komfortiškai jaustis „pagrindinėje“ visuomenėje. Čia mes ir kalbame apie psichologiją todėl, kad su taboro psichologija neįmanoma normaliai gyventi tradicinėje Lietuvos visuomenėje, nes romams būdingas visiškai kitoks elgesys, refleksija, vertybės. Jiems, pavyzdžiui, sunku suvokti, kad darbuotojas priklauso nuo viršininko ar darbdavio. Priklausomybė nuo kito žmogaus yra visiškai kitaip traktuojama, jei iš viso traktuojama. Čigonas kitą žmogų gerbia už kitus dalykus nei mes. Dorovė, erudicija, išsilavinimas jam nieko nereiškia. Pinigai yra pagarbos pagrindas ir nesvarbu, kokiais būdais tas „gerbiamas“ žmogus gavo pinigų. Svarbu rezultatas: jei turi pinigų, turi gražų namą, vadinasi esi garbingas žmogus. Kelio, kaip patiems pasiekti tokį rezultatą, jie nežino, o gal ir nenori žinoti.

Kaip tik per psichologiją mes jiems ir norime parodyti, kad kelias yra. Įprasti žodžiai, vadovėliai, uždavinių sprendimas prie lentos nieko neduos, bet mes ieškome galimybių motyvuoti romus įgyti žinių ir socialinių įgūdžių. Pradedamos taikyti netradicinės mokymų formos. Buvo projektas „Integracija per menus“, kuris labai pasiteisino. Po jo tabore atsirado psichodrama. Šiuo metu yra vykdomas projektas suaugusiesiems „Psichodrama kaip pagalba atstumtiesiems“, kuriame sujungti psichodramos ir videoterapijos elementai. Pagrindinis projekto tikslas – parodyti romams integravimosi galimybes išsaugant savo identitetą. Psichodrama kaip metodas romams labai patinka, nes kiekvienas jų mano, kad gali vaidinti. Apskritai, jiems yra priimtiniausia kūrybinė psichologija. Deja, šis projektas gruodžio mėnesį jau pasibaigs, bet mes labai tikimės ir norėtume jo pratęsimo.

Minėjote, kad tradicijos tabore jau nėra pagrindinė vertybė, taip pat nevertinamas ir visuomenei naudingas darbas. Kas gi tuomet romams yra vertybė?

Visų pirma – šeima. Ypač moterims vaikai ir vyras yra pagrindinė vertybė. Mergaitė nuo pat gimimo jau žino jai priskirtas dvi pagrindines funkcijas – jinai privalo tapti žmona ir mama, viskas. Tabore moterys vidutiniškai gimdo po tris vaikus. Antroje vietoje (po šeimos) – pinigai.

O kaip su tuo legendinių čigonių būrimu? Ar tas būrimas išties kažko vertas, ar tai yra fikcija, apgaulė ir manipuliavimas?

Kai kurios čigonės tikrai turi kažkokią Dievo dovaną ir gebėjimų. Jos paveldėjo telepatijos, hipnozės, būrimo meno gabumus iš savo protėvių. Tokiai užtenka tik pažiūrėti į žmogų ir jau gali daug ką pasakyti. Ne kartą teko matyti ir čigonišką hipnozę. Tokiu atveju reikia būti labai atsargiam, nes gali palikti visus pinigus ir net neprisiminsi, kur, kam ir kada. Tačiau tokių talentų yra nedaug. Dauguma moterų, kurios siūlo paburti gatvėje, neturi jokio talento ir gabumų. Joms tai tėra tiesiog pinigų prašymo forma. Gal geriau paprastai prašytų išmaldos, bet valkatauti čigonas neis.

Skaitytojams, ypač moterims, kurie ūmiai bijo čigonės prakeikimo, noriu pasakyti: nebijokite, jokių kerų nebus. Atvirkščiai, reikia pasakyti „ir aš tave prakeiksiu“, nes čigonės pačios paniškai bijo šitų žodžių. Jos tiesiog bando išgąsdinti žmogų pirmos. Burti į gatves išeina tos moterys, kurios išlaiko šeimą. Tai joms kaip darbas.

Svetlana, jau daugelį metų beveik kiekvieną dieną Jūs būnate ir dirbate tabore, puikiai matote ir žinote romų gyvenimą, todėl pabaigoje norėčiau paklausi: kokį klausimą Jūs keliate sau dažniausiai?   

Ar aš esu teisi darydama tai, ką darau? Iki šiol į šį klausimą atsakau sau teigiamai.

Žinoma, per tris mėnesius aš negalėjau suprasti visos su tradicijomis susipynusios romų taboro psichologijos, sužinoti visų jų rūpesčių ir džiaugsmų. Įdėjau daug pastangų, bandydamas suprasti, ar atskirtis lemia uždarumą, ar uždarumas – atskirtį. Tačiau klausimų vis tiek liko daugiau nei atsakymų. 

Tekstas, skelbtas žurnale "Aš ir psichologija".