Indų fotografas apie Lietuvos romus: man tai primena kastų sistemą Indijoje

 
Prashant Rana (© Paulius Peleckis | Alfa.lt)
 
„Lietuva yra nedidelė šalis, bet vis dėlto du tūkstančiai čia gyvenančių romų yra marginalizuojami. Nors romai neįvardijami kaip žemesnioji kasta, bet su jais elgiamasi pagal tuos pačius principus. Man rūpi ši situacija ir noriu ką nors gero nuveikti dėl augančios kartos ateities“, – kalbėjo indų fotografas Prashantas Rana. Jo paroda „Nomads of the Future“ („Ateities klajokliai“) Vilniaus rotušėje atidaryta per Tarptautinę romų holokausto aukų atminimo dieną. Romų holokausto, vadinamo Porrajmos arba Samudaripen, renginį organizavo Tautinių mažumų departamentas, Romų visuomenės centras ir Lenkijos institutas Vilniuje.
 
„Visi esame susiję, tik nežinau, kodėl to nejaučiame“
 
Prashantai, per parodos pristatymą Vilniaus rotušėje pabrėžėte, kaip svarbu žiūrėti į ateitį, bet aš norėčiau dar sugrįžti į praeitį. Gyvenate Švedijoje, kaip atsitiko, kad tris mėnesius praleidote Vilniuje, Kirtimuose?
 
Taip, čia praleidau maždaug tris mėnesius. Viskas prasidėjo nuo trumpo straipsnio apie romų vaikus, siunčiamus į specialias mokyklas. Pamaniau, padarysiu trumpą reportažą apie tai. Kai atvykau į Vilnių, supratau, kad tai yra uždaras ratas ir niekas šioje situacijoje nelaimi. Vaikai, tam tikra prasme, yra viktimizuojami.
 
Norėjau giliau suvokti šią situaciją. Vis grįždavau į Kirtimus, ir kaskart vis aiškiau suprasdavau, kad stereotipai įsišakniję abiejose pusėse – tiek apie romus, tiek romų apie visuomenę už jų bendruomenės ribų.
 
Šie stereotipai veikia kaip barjerai ir jie trukdo abiem pusėms atsiverti. Tai reiškia, kad ateitis yra pavojuje. Štai kodėl šis reportažas apie romų vaikus virto ilgalaikiu projektu. Dar negaliu pasakyti, kad jis baigtas. Greičiausiai po penkių-šešių mėnesių vėl čia grįšiu pasižiūrėti, kaip situacija pasikeitė.
 
Ar todėl kad per šį laiką su romų vaikais užsimezgė emocinis ryšys, nebegalite tiesiog užfiksuoti juos nuotraukose ir pamiršti?
 
Mes visi esame susiję, tik nežinau, kodėl to nejaučiame. Europos Sąjunga išleidžia tiek pinigų ne tik romų, kitų tautybių atstovų integracijai, siekdama sukurti egalitarinę visuomenę. Visi norime būti lygūs, norime taikos ir darnos, bet galiausiai nedarome to, kas padėtų šitai pasiekti.
 
Ne tiek esu susijęs su romais, kiek su pačia situacija. Ji galėtų būti su lūšnynų žmonėmis Indijoje ar juodaodžiais Amerikoje. Jeigu jaunoji karta negauna galimybės realizuoti savo talentų, ji nepraturtina visuomenės savo įnašu, vadinasi, ateitis yra pavojuje.
 
Lietuva yra nedidelė šalis, bet vis dėlto du tūkstančiai čia gyvenančių romų yra marginalizuojami. Man tai primena kastų sistemą Indijoje. Nors romai neįvardijami kaip žemesnioji kasta, bet su jais elgiamasi pagal tuos pačius principus.
 
Žmonės yra stumiami į paribius vien todėl, kad jie priklauso kitai kultūrai, etnogrupei. Indijai kastų sistema nieko gero neduoda, Lietuvai irgi nieko gero neatneš toks požiūris į romus. Man rūpi ši situacija ir noriu ką nors gero nuveikti dėl augančios kartos ateities.
 
Gyvenate Švedijoje, esate kilęs iš Indijos. Gal galite daugiau papasakoti apie save, kad paaiškėtų, kodėl šios temos Jums taip rūpi?
 
Esu fotožurnalistas, dokumentinės fotografijos atstovas. Indijoje neradau man prieinamos mokslo įstaigos, kurioje galėčiau studijuoti fotožurnalistiką, taigi man reikėjo atsidurti Švedijoje, kad tai pasiekčiau.
 
Iš pradžių reportažas apie romų vaikus turėjo būti studijų darbas, bet man tapo kai kuo daugiau. Pats turėjau atvykti iš Indijos į Švediją, kad gaučiau išsilavinimą. O čia, Euoropoje, pamačiau bendruomenę, kuriai mokslas taip pat nėra pasiekiamas. Nekalbu apie mokslinius laipsnius, o vaikų švietimą, jų gebėjimų lavinimą.
 
Kirtimų vaikai yra supertalentingi. Jie mokė mane muzikos, šokių, sporto – daugybės dalykų. Tačiau jie negali savo gebėjimų perkelti į aukštesnį lavinimo lygmenį. Man rūpi ši situacija. Galbūt man tai yra asmeninis pašaukimas – turiu kaip žmogus kažką nuveikti ir atnešti naudą visuomenei.
 
Kodėl ne Švedijoje, o čia?
 
Gyvenu mažame Švedijos mieste. Kai gyveni tam tikroje erdvėje, kažkaip sugebi nepamatyti tam tikrų dalykų, nes rūpiniesi, kaip išgyventi, mokytis, gyvenimo patogumu. Manau, tas pats ir Jums, gyvenant čia ar kitose šalyse. Taip priprantame prie to, kas mus supa, kad išties nebematome.
 
Būdamas Švedijoje perskaičiau trumpą straipsnį apie penkiasdešimt Lietuvos romų vaikų, kurie siunčiami į specialią mokyklą. Iš pradžių nesupratau, kas tai per mokykla apskritai yra. Tada patyrinėjau internete ir supratau, kad tai yra mokyklos, kur siunčiami vaikai su psichine negalia. Negalėjau patikėti, kad nėra galimybių jiems augti bendruomenėje. Norėjau pasižiūrėti, kas ten vyksta, taigi turėjau atvykti į Vilnių.
 
Esu fotožurnalistas, man tema svarbiau, nei vieta, kur ji vyksta. Jeigu mane dominanti tema bus Pietų Amerikoje ir mane ten įsileis, važiuosiu. Jeigu sakome, kad gyvename globalioje visuomenėje, vadinasi, esame globalūs piliečiai. Todėl negaliu pasakyti, kad Lietuvos problema man nerūpi, tai ir mano problema.
 
„Holokaustas jiems nebuvo nieko naujo, tik šios ilgametės segregacijos dalis“
 
Kas Jums labiausiai rūpi – žmonės, santykiai tarp jų, siekis juos atstatyti, ar stebėjimas, fiksavimas?
 
Esu fotografas, savo dėmesį fokusuoju į ateitį. Manau, pernelyg daug fotografų dirba su praeitimi, istorija. Taip ir su romais. Galiu nufotografuoti juos, vilkinčius tradiciniais drabužiais, bet ką tai duos jiems, kaip prisidės prie jų ateities?
 
Pagooglinęs, atrasiu daug informacijos, fotografijų apie romų, indų ar europiečių istoriją, bet nedaug jų stengiasi vizualiai kalbėti apie ateitį ir padaryti ką nors ateinančiai kartai. Man tai tapo iššūkiu.
 
Norėčiau Jums ir pritarti, ir paprieštarauti. Esu gimusi Lietuvoje ir daugelį dalykų tiesiog priimu tokius, kokie jie yra, įskaitant stereotipus. Aš nesu buvusi Kirtimuose ir nepraleidau nė dienos tarp romų vaikų. Jūs atvykote iš Švedijos ir tai padarėte. Tačiau apie praeitį kalbėti svarbu, nes rugpjūčio antrąją Lietuvoje antrąkart minėta Romų holokausto aukų atminimo diena. Per mažai apie tai žinome. Jeigu nežinosime, tikrai neprisidėsime prie geresnės Jūsų užfiksuotų Kirtimų vaikų ateities. Mums ir toliau tai nerūpės.
 
Visi pasaulyje žino apie žydų holokaustą. Kodėl? Nes žydai daug ir įvairiose srityse prisidėjo prie visuomenių, kuriose gyveno. Iki industrinės revoliucijos, romai irgi buvo naudingi visuomenei. Jų gebėjimai muzikoje, gaminant įrankius buvo pripažįstami.
 
O atsiradus pramonei, jie liko bedarbiais. Romai dažniausiai neįleisdavo šaknų į vieną vietą, nesuaugdavo su bendruomene. Tai liūdniausias dalykas. Todėl vietiniai nesijautė su jais susieti, o su žydais buvo susiję bendruomeniniais ryšiais.
 
Patys romai, manau, irgi nesirūpino oficialiu vaikų mokslinimu ir nesistengė įleisti šaknų vienoje vietoje. Romai Lietuvoje gyvena penkis šimtus metų, bet pasakykime tiesiai, jie nesugebėjo su kitų tautybių žmonėmis užmegzti ilgalaikės draugystės.
 
Romai nė patys nekalba apie savo tautos holokaustą. Šio įvykio (1944 rugpjūčio 2 dieną Aušvico koncentracijos stovykloje per naktį nužydti trys tūkstančiai romų, per II pasaulinį karą, spėjama, žuvo nuo 200 iki 500 tūkstančių romų – red.pastaba) jie neišskiria, nes segreguojami jie jau tūkstantį metų, nuo tada, kai atklydo iš Indijos į Europą. Holokaustas jiems nebuvo nieko naujo, tik šios ilgametės segregacijos dalis.
 
Jūsų paroda pristatoma su retrospektyvia ekspozicija, parengta su Tarnowo apskrities muziejumi, pasakojančia apie Lenkijos romų papročius ir tradicijas. Jie kalba apie praeitį, Jūs kreipiate žvilgsnį į ateitį. Tai padeda pamatyti visą paveikslą ir geriau suvokti emigrantų, senų ir naujų, problemą Europoje?
 
Šiame projekte mano dėmesį patraukė tai, kad Europa pastaruosius metus susiduria su naujų imigrantų problema, bet niekam neberūpi tie, kurie čia atvyko prieš penkis šimtus metų.
 
Jeigu per šitiek laiko nesugebėta jų integruoti, matyt, kažkas šioje integravimo politikoje neveikia. Nesakau, kad politika yra bloga, matyt, jai kažko trūksta, kad taptų veiksminga. Taip pasižiūrėjus į problemą, galbūt pavyks lengviau ir naujuosius imigrantus priimti?
 
Visi jie atvyksta iš skirtingos kultūros. Aš atvykau iš Indijos, mano kultūra tikrai skiriasi nuo jūsų kultūros Lietuvoje. Tinkama politika gali padėti man ir jums tapti atviresniems vienas kito kultūrai, kad nesijaustume patekę į spąstus, kaip nutiko su romais.
 
Atvykęs į Lietuvą, Kirtimuose gyvenote romų bendruomenėje. Taigi galte pasakyti, kas jūsų manymu, neveikia mūsų integracinėje politikoje ir požiūryje į romus?
 
Nesu politikos analitikas, aš – fotožurnalistas, mano darbas yra stebėti ir fiksuoti. Ką pastebėjau su romais? Taip istoriškai susiklostė, kad romai per tūkstantį metų Europoje gyveno kaip uždara, tampriais tarpusavio ryšiais susieta bendruomenė.
 
Taip nutiko dėl to, kad jie patyrė segregaciją ir išorės grėsmes, nes nuolatos keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Taigi jų elgesys ir požiūris turi ilgametes šaknis pernelyg greitai neatsiverti, tačiau visuomenė už romų bendruomenės ribų to nesupranta.
 
Tiek romų bendruomenė, tiek visa šalies visuomenė turi atsiverti vieni kitiems. Romams reikėtų atsisakyti kai kurių tradicijų, tiksliau, įpročių, tradicinio elgesio ir požiūrio. Tarkime, ankstyvos romų santuokos kažkada jų bendruomenei buvo naudingos, bet dabar nebe.
 
Jiems būtina keisti požiūrį į švietimą, į jį žvelgti kaip įrankį, padėsiantį geriau gyventi. Indijoje išsilavinimas buvo visuomenės rūpestis. Jeigu aš augu kaime, visi bendruomenės nariai rūpinsis mane išmokyti, ką kuris moka. Romai irgi įpratę taip lavintis, tačiau dabar reikėtų šį įprotį keisti, permąstyti savo požiūrį į lavinimąsi.
 
Nežinau, ar dabar jie apskritai svarstys šią temą, nes jiems rūpi, kaip išgyventi šiandien. Kai kasdien kovoji dėl to, kad turėtum virš galvos stogą, tikrai neskirsi laiko intelektualioms temoms apmąstyti.
 
Visiems mums reikia suvokti, kad žmogiškame lygmenyje esame labiau panašūs nei skirtingi. Su romais gėriau arbatai, kaip ir su savo draugais lietuviais, su visais kalbėjausi tomis pačiomis temomis. Nėra jokio skirtumo tarp mūsų ir romų, jis tėra požiūryje. Šio požiūrio turime atsisakyti.
 
Visuomenė turi tapti kantresne romams, padėti jiems įgyti išsilavinimą, darbą. Ėmiau interviu iš vieno romų vaikino, su juo kartu nuėjome pas darbdavį. Darbo jis negavo. Jeigu darbdaviai nesuteiks romams galimybės dirbti, taip šalyje daugės priklausomų žmonių, tai nėra gerai niekam.
 
Abi visuomenės pusės turi keistis, bet ta, kuri save laiko stipresne, turi būti kantresnė ir atviresnė. Tokia mano situacijos„analizė“.
 
Ar analizavote, kaip ši tema pakeitė Jus patį?
 
Taip. Ji man padėjo augti keliais lygmenimis. Į Švediją atvykau ieškodamas išsilavinimo, o dabar savo darbus parodžiau Lietuvoje. Tai suteikė man pasitikėjimo savimi. Dabar sieksiu išleisti šio projekto albumą. Jeigu pavyks, tai vėlgi sustiprins mano pasitikėjimą savimi.
 
Europoje jaučiausi vienišas, o dabar Lietuvoje susiradau draugų. Tai padeda man emociškai. Pats projektas man leidžia augti kaip fotografui, bet ir kaip asmenybei. Romų vaikai mane moko šokti, jie žaidžia su manimi. Būnant su jais, supranti, kad kiekvienas vaikas yra pozityvus ir energingas, jie padeda ir tau tokiu tapti.
 
Taip pat šis projektas parodė, kad Europa nėra lygiateisės visuomenės pavyzdys. Taip ji save pristato Indijoje, bet taip nėra. Vis dėlto suvokiau – visi esame žmonės, susiduriame su panašiomis problemomis tiek Indijoje, tiek Europos šalyse ar Amerikoje. Taigi matau daugiau panašumų ir jie, tam tikra prasme, mane ramina.
 
Trumpai tariant, šis projektas man leidžia augti kaip žmogui ir asmenybei, geriau suprasti gyvenimą. Tai man padeda labiau pasitikėti gyvenimu ir jo pozityvumu, – sakė fotoretrospektyvos „Nomads of the Future“ apie Kirtimų vaikus autorius P. Rana
 
Šaltinis www.alfa.lt