Kriminologas: neapykantos nusikaltimai nusitaiko į asmens tapatybę

 „Neapykantos nusikaltimai žeidžia labiau“, – tokį moto savo akademiniame darbe dažnai pasitelkia kriminologas, Lankasterio universiteto profesorius Paulas Iganskis. Ir tai nėra tik kieno nors nuomonė. Sociologas sako, kad tokį teiginį įrodo mokslu pagrįsti argumentai.

Profesorius Paulas Iganskis. Asmeninio albumo nuotr.

Didesnis poveikis

Mokslininkas ilgai tyrinėjo Jungtinėje Karalystėje vykdomas kasmetines kriminalines apklausas, kurios nurodo, kiek įvairaus pobūdžio nusikaltimų nepatenka į dienos šviesą. Pasak jo, šalies valdžios institucijos neapykantos nusikaltimus vertina rimtai, tačiau į teisėsaugą kreipiasi vos 1 iš 6 juos patyrusių asmenų.

Prof. P. Iganskis pasakoja, kad šiose apklausose žmonių klausiama, ar per pastaruosius metus jie tapo kokio nors nusikaltimo aukomis. Atsakius teigiamai, tolimesniais klausimais detalizuojama, kokio pobūdžio tai buvo veika. Teiraujantis, ar žmonės mano, jog jie nukentėjo dėl savo rasės, kilmės, išpažįstamos religijos, seksualinės orientacijos, lyties ar negalios, išsiaiškinama, kas motyvavo nusikaltimus. Respondentams atsakius teigiamai, paaiškėja, jog jie priskirtini neapykantos nusikaltimų grupei.

Sociologas teigia, jog šią grupę žmonių galima palyginti su asmenimis, nukentėjusiais nuo lygiai tokių pat nusikaltimų, kurie nebuvo motyvuoti neapykantos. „Mano ir kitų mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad nukentėję nuo neapykantos nusikaltimų, dažniau patiria psichologinius, emocinius ir psichosomatinius sutrikimus. Žinoma, kiekvienas žmogus skirtingas, bet išvedus vidurkį, skirtis labai aiški“, – kalba prof. P. Iganskis.

Respondentai dažniausiai nurodo, jog apie nusikaltimo motyvaciją jie sprendžia iš to, ką pasakė pažeidėjas. Profesorius pastebi, kad didžioji dalis neapykantos nusikaltimų yra žodiniai, tačiau tai dar nereiškia, jog jų poveikis mažesnis. Netgi priešingai. Tokie pasakymai siunčią žinią, jog asmuo nėra pageidaujamas, lygus, neturi tokių pat teisių, kaip ir nusikaltęs asmuo.

Neapykantos nusikaltimų aukos taip pat dažniau keičia savo elgesį – nustoja lankytis tam tikrose vietose, užsidaro savyje. Prof. P. Iganskis duoda telefono vagystės pavyzdį. Netekęs kokio nors daikto, naująjį žmogus labiau saugos, įsidės į kišenę. Tačiau tapatybės, kuri ir yra pagrindinis neapykantos nusikaltimo taikinys, nepaslėpsi, vadinasi, savo užpuolimo priežastį visada nešiosiesi su savimi. „Tokie incidentai dažniausiai atsitinka dieną, viešose erdvėse. Mano tyrimai rodo, labiau tikėtina, jog tai nutiks aplink autobusų ar traukinių stotis, prekybos centrus, vakarais – šalia barų ar klubų, greito maisto užkandinių. Kai geriau pagalvoji, toks vengimas labai suvaržo“, – tvirtina jis, pridurdamas, kad ši izoliacija gali privesti ir prie depresijos.

Asmuo, nukentėjęs nuo neapykantos nusikaltimo, pasak kriminologo, yra tik pirmoji auka. „Labai greitai žmonės, kurie jį pažįsta ir dalijasi ta pačia socialine tapatybe, pradeda manyti, kad tai galėjo nutikti ir jiems. Tokie nusikaltimai skleidžia baimę ir nerimą. Jei apie incidentą pranešė vietinė žiniasklaida, taip mąstyti pradeda ir kaimynystėje gyvenantys žmonės“, – mano jis. Anot prof. P. Iganskio, nukentėjus vienai socialinei grupei, tarkim, LGBT+ asmenims, baimintis pradeda ir kitos bendruomenės, išsiskiriančios iš visuomenės daugumos.

Tampa norma

Profesorius atkreipia dėmesį į tai, jog esame linkę įsivaizduoti, kad neapykantos nusikaltimus vykdo radikalių pažiūrų žmonės. Pasak jo, toks įsitikinimas yra klaidingas, kadangi pažeidėjai tik garsiai išsako nuostatas, įsitvirtinusias visuomenėje. „Daugiau nei kartą pažeidėjai man yra leptelėję: „Nagi, Paulai, juk visi taip galvoja, ir tu tai žinai.“ Jei nuoširdžiai, žinau. Tačiau ne visi garsiai tokias nuostatas išreiškia. Priežasčių, kodėl kai kurie žmonės įvykdo neapykantos nusikaltimą, yra įvairių. Tai gali būti noras pasirodyti, arba patirta kokia nors žala. Galbūt jie turi problemų kontroliuoti savo emocijas, nes ir patys gyvenime buvo nuskriausti“, – samprotauja prof. P. Iganskis.

Policijos pareigūnai – tos pačios visuomenės dalis, tad ir jų priešiškumas, nenoras gilintis ar rimtai vertinti tokio pobūdžio nusikaltimus, gali būti priežastimi, kodėl žmonės dažnai nepraneša apie patirtą skriaudą. Kita priežastis – neapykantos nusikaltimus sudėtinga įrodyti. Dažniausiai kas nors sušunka kažką nemandagaus ar gąsdinančio ir dingsta.

„Duosiu pavyzdį. Kartą, nors ir nesu žydas, susidūriau su antisemitiniu užgauliojimu. Stovėjau netoli kelio, sustojo automobilis ir išgirdau šlykščius įžeidinėjimus. Buvau pritrenktas ir šokiruotas, tad nesusivokiau užsirašyti mašinos numerių. Į teisėsaugą nesikreipiau. Vėliau, kai papasakojau policijos pareigūnams, manęs paklausė, kodėl. Kokia prasmė? Jie vis tiek nusikaltėlio nepagaus, o aš dar būčiau turėjęs pusdieniui atsiprašyti iš darbo. Taip galvoja ne mažai neapykantos nusikaltimų aukų“, – įsitikinęs jis.

Be to, kartais įvairūs sušukimai normalizuojami, nes nutinka taip dažnai, jog žmogus visas dienas turėtų praleisti policijos nuovadoje. „Kai kurie žmonės sako, kad įžeidimai nusiplauna ir jų nepaveikia. Tačiau galbūt jie taip galvoja tik paviršiuje“, – apibendrina prof. P. Iganskis.

Šis straipsnis yra pirmoji pokalbio su profesoriumi dalis. 

Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Projektą remia EVZ fondas

Izabelė Švaraitė