Panevėžietės moko tolerancijos romams

Prancūzijos valdžios sprendimas išvaryti iš savo šalies romus sujaudino ir panevėžietę pensininkę Vidą Beinortienę bei vienuolę seserį Daivą, negailinčias jėgų padėti Panevėžio romams kabintis į gyvenimą. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataro žmona ponia Vida jau daug metų yra Panevėžio romų bendruomenės reikalų įgaliotinė, o vienuolė Daiva Tumasonytė vadovauja Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno vaikų dienos centrui, kuriame ugdomos ir mieste gyvenančių čigonų atžalos.

 

 

Išgelbėjo nuo deportacijos

 

Abiejų moterų įsitikinimu, kaip ir daugelis lietuvių, prancūzai greičiausiai nesupranta savito romų gyvenimo būdo, o jei šie žmonės nesilaiko šalies įstatymų, būtina jiems padėti, o ne vyti už sienos.
Ponia Vida prisiminė, kaip bene prieš penkerius metus buvo norima iš Lietuvos deportuoti vieną jauną Panevėžio romą. Tuomet 24-erių vyras neturėjo jokių asmens dokumentų, niekur nesimokė ir nedirbo.

„Jis net iš namų bijodavo išeiti, ką jau kalbėti apie vizitus į valdiškas įstaigas. Neabejojau, kad vyruką reikia gelbėti – nuvedžiau į Migracijos tarnybą, padėjau užpildyti visus reikiamus blankus, nes jis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Tas romas, vardu Naumas, netrukus sulaukė leidimo gyventi Lietuvoje, o dabar pilietybei gauti jau rengiasi laikyti lietuvių kalbos, Konstitucijos pagrindų egzaminus, netgi mokytis Suaugusiųjų mokymo centre“, – džiaugėsi kitatautį nuo deportacijos apsaugojusi ponia Vida.

 

Dauguma – beraščiai

 

V. Beinortienė, prašoma romų, visada juos palydi į Darbo biržą, polikliniką, kitas įstaigas, netgi vairuotojų mokykloje jiems skaito kelių eismo taisykles.

„Gaila, kad daugelis romų ir šiandien yra beraščiai, bijo viešumos, jaučiasi nesaugūs. Tačiau jie kabinasi į gyvenimą, ir jiems reikia padėti integruotis į visuomenę, jaustis visaverčiais šalies piliečiais“, – įsitikinusi 64-erių metų ponia Vida.

„Panevėžio balso“ pašnekovė prisiminė, kaip ji vieną romę vedė pas gydytojus. Skydliaukės veiklos sutrikimų kamuojama moteris užsispyrė ir jokiu būdu nesutiko gultis į ligoninę, nes manė, kad už tai reikės pakloti krūvą pinigų. „Ji labai supyko, kai gydytojas pirmiausia liepė mesti rūkyti“, – nusišypsojo ponia Vida.

Ponia Vida džiaugėsi, kad Savivaldybė miesto romus aprūpino valdiškais būstais. Jie gal ir nėra apartamentai, tačiau šie žmonės, pasak ponios Vidos, labiausiai ir pageidauja butų be patogumų, kūrenamų malkomis.

„Tokie namai atsieina pigiau, o juk šiandien, sunkmečiu, ir romai taupo kiekvieną centą. Daugelis Panevėžio romų yra bedarbiai, gyvena tik iš pašalpų ar invalidumo pensijų, Europos Sąjungos Lietuvai dovanojamų miltų ir kruopų. Apie geresnį maistą ar kokius vitaminus iš vaistinės jie gali tik pasvajoti“, – tvirtino miesto romų bendruomenės reikalų įgaliotinė.

 

Balsavo ir už nepriklausomybę

 

Ponios Vidos duomenimis, dabar Panevėžyje gyvena apie pusantro šimto romų tautybės žmonių, pusė jų – vaikai. Pastaraisiais metais nemažai romų išvyko uždarbiauti į Angliją, kai kurie sugrįžę ir vaikams nuperka brangesnį daiktą, ir sukiužusius namus pasiremontuoja.

„Kai kurie sugrįžėliai sako, kad užsienyje buvę gerai, bet vis tiek traukė Lietuva, nes čia jų Tėvynė, čia ir apkabintas stulpas atrodo savas“, – teigia ponia Vida.

Pasak dienraščio viešnios, jai labai smagu, kad Panevėžyje yra romų bendruomenė, tai miestiečius moko tolerancijos, pagarbos kitokios gyvensenos žmonėms.

„Man gražu, kad turime kaimynus, įleidusius šaknis Lietuvoje, balsavusius už jos nepriklausomybę. Panevėžio romai visada eina į rinkimus. Atsimenu, per prezidento rinkimus, kuriuose kandidatavo Dalia Grybauskaitė, jie manęs dar klausė, ar šalyje jau nebėra vyrų, kad prezidento posto siekia moteris“, – nusišypsojo V. Beinortienė.

Moteris dar nepamiršo, kaip šauniai Panevėžio romų jaunimas šoko miesto gimtadienyje. „Tai buvo maloni staigmena daugeliui panevėžiečių. Tik gaila, kad romai neturi jokios salės repetuoti“, – jau susirūpino ponia Vida.

 

Dirba be atlygio

 

O kada gi ponia Vida tapo Panevėžio romų globėja? Romų bendruomenės įgaliotine ji dirba metus, tačiau bendruomenės interesus ginanti jau daugiau kaip dešimtmetį.

Prieš trylika metų Kolpingo draugija Vokietijoje įsteigė socialinio darbuotojo etatą dirbti su taboro vaikais.

„Ši draugija finansuoja socialinę veiklą, taigi atlyginimas buvo paskirtas ir man. Deja, atvažiavę po metų vokiečiai nusprendė, kad romams leisti pinigų neverta, ir mano etatą panaikino, o aš su jais taip ir likau iki šių dienų“, – pasakojo jokio atlygio už rūpinimąsi čigonų bendruomenės reikalais negaunanti ponia Vida.

Per trylika metų panevėžietė ne tik kuo puikiausiai išmoko romų kalbą, bet ir jau rengia romų-lietuvių kalbų žodynėlį, romų kalbos gramatiką.

„O ko man sėdėti namie rankas sudėjus? Kol galiu, turiu judėti, veikti“, – tvirtina ponia Vida.
Ji net kreipėsi į Seimo narius, kad šie inicijuotų įstatymo projektą, įteisinantį Romų genocido dieną.

„Tokią dieną turi žydai, bet nuo nacių nė kiek ne mažiau yra nukentėjusi ir romų tauta. Kiek jų žmonių buvo išžudyta koncentracijos stovyklose, mirė dujų kamerose“, – savo idėją, kad Lietuvoje būtų minima ir romų genocido diena, grindė ponia Vida.

 

Įgimtas bendruomeniškumas

 

Vasaros pabaigoje Panevėžio tabore Marių gatvėje apsilankė ir „Panevėžio balso“ žurnalistai. Jiems romai bėdojo neturį darbo, o iš gaunamų pašalpų ir invalidumo pensijų vos suduriantys galą su galu.

Romų moterys gerų žodžių negailėjo ne tik juos nuolat lankančiai, visais gyvenimo atvejais nuoširdžiai padedančiai V. Beinortienei, bet ir vienuolei seseriai Daivai. Pasak romių, ji dažnai su lauktuvėmis užsukanti į taborą, žaidžianti, bendraujanti su vaikais.

Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno narė sesuo Daiva sakė, kad ir jos vadovaujamame vaikų dienos centre net pusė lankytojų – romiukai nuo septynerių metų iki pilnametystės.

Jie čionai ateina po pamokų, gauna pavalgyti ir turiningai praleidžia laisvalaikį. „Romų vaikai – labai bendruomeniški, jei reikia, sugeba susitelkti ir pakovoti vienas už kitą“, – gyrė mažuosius 43-ejų metų sesuo Daiva.

Pasak vienuolės, romų tautinis bruožas – tai daug platesnis asmeninių bei socialinių ribų supratimas. „Ką nors nugvelbti nelaikoma vagyste, tai kokios nors dalies paėmimas iš bendro katilo“, – teigė sesuo Daiva.

 

Moko nebijoti bendrauti

 

Vienuolės nuomone, dėl skirtingų požiūrių ir kyla tautų nesusikalbėjimas. „Dėl to aš ir dirbu, kad lietuviai ir romų vaikai geriau vienas kitą pažintų, kad nei vieniems, nei kitiems nekiltų baimė bendrauti“, – sesuo Daiva.

Jai atrodo, kad romų vaikai nėra toleruojami ir mokyklose, todėl ten jiems blogai sekasi, numušamas noras toliau siekti aukštesnio išsilavinimo.

„O jų vaikai tikrai gabūs. Štai mūsų centrą lankanti Rasa labai gražiai piešia, o Artūras – kietas matematikas. Svarbu užtikrinti sąlygas jų talentui skleistis, skatinti, kad juo pasinaudotų ir ateityje“, – tvirtino „Panevėžio balso“ pašnekovė.

Ji prisiminė vieną dailei ypač gabią romų mergaitę, kuri paliko Dailės mokyklą tik dėlto, kad mokytojai jai neleido į klasę atsivesti ir pusseserės.

Neringa Martinkutė, „Panevėžio balsas“

2010 rugsėjo mėn. 27 d