Projektas „ Atpažink diskriminacijos veidus“

 

Lietuvos moterų draugija kartu su Lietuvos vaikų fondu ir Romų visuomenės centru 2015 m. įvykdė projektą „Atpažink diskriminacijos veidus“, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trukusį 5 mėnesius.

Projektas skatino mokyklinio amžiaus vaikus kartu su savo pedagogais kalbėti apie stereotipus ir stigmatizacijas, surasti pavyzdžių tautosakoje,  galiojančių prietarų ir tradicijų, susijusių su neigiamomis “kitokio“ sąvokomis, jas išsiaiškinti. Interaktyvių užsiėmimų dėka vaikai mokėsi identifikuoti ir atpažinti diskriminaciją kasdieniniame gyvenime, šiuolaikinėse informacijos priemonėse, sugebėti ją įvertinti ir aptarti būdus tai įveikti, suformuoti savo pilietinę poziciją diskriminacijos atžvilgiu.

Buvo paskelbti  piešinių (5-9 kl.) ir esė (10-12 kl.).  konkursai vyko daugumoje Lietuvos regionų bendrojo lavinimo mokyklose ir vaikų dienos centruose. Nugalėtojai  apdovanoti, geriausi darbai pristatyti plačiajai visuomenei, įrašyti į kompaktinį diską. 

Projekto „Atpažink diskriminacijos veidus“ rėmuose buvo skatinamas tolerancijos ugdymas per kūrybingumą, bendravimą, kalbėjimą  su visuomene. Parengtos koncepcija ir metodinės gairės, praktiškai pritaikomos  įvairiose ugdymo įstaigose, bei kitose erdvėse.

Lietuvos moterų draugijos ir partnerių - Romų visuomenės centro ir Lietuvos vaikų fondo - nariai ir kolegos, 2015 m. gruodžio 1-3 d. organizavo seminarus  pedagogams Panevėžyje ir Vilniuje.

2015 m. gruodžio 09 d. Vyko apvalus stalas Lietuvos žurnalistų sąjungoje, kuriame dalyvavo konkurso nugalėtojai su savo pedagogais ir žiniasklaidos atstovais.

Projektas buvo plačiai  nušviečiamas žiniasklaidoje, čia sukaupta patirtis - nuolat  viešinama.

Pavadinimu „Atpažink diskriminacijos veidus“  sukurtame  Facebook‘e https://www.facebook.com/Atpa%C5%BEink-diskriminacijos-veidus-928215283908075/?fref=ts

 

ESE KONKURSAS

I VIETA

 

,, Mano pasirinkimas - tolerancija, o Tavo?"

GINTARĖ ŠKĖMAITĖ,

KAUNO ANTANO SMETONOS GIMNAZIJA, 3A (GIMNAZIJOS) KLASĖ ,

MOKYTOJA RASITA VIŠČIUVIENĖ

 

„Neisiu, broleliai, sesutės, neisiu. Kad ir kaip aš gyvensiu, bet neisiu“, - šiais žodžiais būsimas rašytojas Jonas Biliūnas atsisakė pradėti studijas kunigų seminarijoje, nors to nepaprastai troško jo artimieji. Jaunuolio elgsena konflikto metu atskleidžia kai kuriuos jo charakterio bruožus, o svarbiausi iš jų yra pagarba kito nuomonei, tačiau ir savos vertinimas, kurių sandermė galėtų būti sąvokos „tolerantiška asmenybė“ apibrėžimu. Juk Jono Biliūno pozicija, kilusi nesutarimo metu, nėra pasyvi, kadangi jis mėgina jį spręsti. Rašytojo intencija ne sulaukti barnio pabaigos, o sugrąžinti taiką. „Nė vieno nereikia varžyti apynasriais ir virvėmis. [...] Darbus ir pažiūras galima kritikuoti, bet ne purvinti ir primesti savų“, - po daugybės metų savo nuostatą apibendrins, kaip jau minėjau, pakantaus asmens pavyzdžiu galintis būti Jonas Biliūnas. Neabejotinai, minėtoji vertybė ypatingai ryški ir autoriaus kūryboje, ji - žmogaus koncepcijos pagrindas. Vis tik šiuo atveju reikšmingiau yra tai, jog tą jis parodė ir savo asmeniniu gyvenimu, o žinojimas neleidžia abejoti jo darbų svarumu. Patyrinėjus autoriteto gyvenimą bei kūrybą, nesunku suprasti, kas yra toji tolerancija, apie kurią nūdienos pasaulyje taip dažnai kalbama. Tai - tarsi kompromiso išraiška, bet anaiptol ne abejingumas ar konformizmas. Toks apibūdinimas labiausiai tinka kalbant apie įsitikinimus, todėl būtina pridurti, jog kiekvienas turi būti gerbiamas kaip asmuo (dažnai pamirštame žiūrėti į žmogų kaip į individą, nes būtinai jį  tapatiname su kuo nors), joks subjektas negali būti sudievintas. Čia dera ir Imanuelio Kanto mintis, kad žmogus turi būti ne priemone kam nors pasiekti, o tikslu. Tik kodėl tai svarbu?

Visų pirma, netolerantiškoje aplinkoje nėra galimybių asmenybės plėtotei, todėl yra neįmanoma tikra žmogiška egzistencija. Toks būvis - tikrų tikriausias merdėjimas. Kai Lietuva atsidūrė bolševikinio totalitarizmo gniaužtuose, su visais, kurie turėjo savitą nuomonę, buvo susidorojama. Dėl šios priežasties atsirado palankios sąlygos įsigalėti esprit moutonier (avių mąstysena). Naujasis žmogus - negebantis kritiškai mąstyti bei savarankiškai priimti sprendimų. Taigi, buvo užkirstas kelias visuomenės raidai, prasidėjo stagnacija. Tampa aišku, jog nuomonės išsakymas - vertybė. Juk tiesa pasiekiama tik tada, kai polemizuojama. Ji nepriklauso kam nors vienam, niekas negali įsigyti jos monopolio. Šią mintį gražiai iliustruoja Senekos žodžiai: „Audiatur et altera pars“ (tebūnie išklausyta ir kita pusė). Taip užtikrinama pažanga. Kaip Jono Biliūno atveju, neprivalome sutikti su kito nuomone, jei ji mums nepriimtina, tačiau turime gerbti žmogaus teisę ją turėti. O to tikrai galėtume pasimokyti iš A.de Sent Egziuperi herojaus mažojo princo. Kiekvienas žmogus savarankiškai tobulėja, žinoma, galime pamėginti jam padėti, tačiau pagalba negali būti grįsta prievarta. Tolerantiška asmenybė pati mokosi iš kitų, nes išgirstos nuomonės tuoj pat neatmeta ir neatsiriboja. Šiuo atveju mažasis princas ir vėl iškyla kaip pavyzdys - apsilankęs pas karalių, verslininką, žibintininką, garbėtrošką ar kitoje planetoje, mažasis knygos herojus suprato, kad lankėsi kiekviename iš mūsų, tačiau nepuolė kiekvieno iš smerkti. Juk ,,atrodyti" ir ,,būti" labai skirtingos sąvokos. Net jei persona ir mąsto klaidingai, ką teigti pavojinga, nes tikėtina, jog supriešinome pasaulėžiūras, o tai reiškia, kad saviškę padarėme jos vertinimo kriterijumi, tokį sprendimą ji dažniausiai tikslina, ieško teisingo sprendimo. Vis dėlto, tai turi įvykti natūraliai, nes tik tada yra tikra. Tolerancija - būtinas žmonių tarpusavio santykių atributas. Ji yra priemonė, skirta kurti draugiškiems santykiams bei apsisaugoti nuo pavojingos socialinės ligos - smurto, nes jo genezė būtent ir yra nepakantumas. Tik eidami išvien galime išlikti. Gabrielė Petkevičaitė - Bitė pasisakė apie vyrų ir moterų lygiateisiškumą. Anot jos, tik tuomet įmanomi darnūs santykiai, nes lygybė - tai sąlyga atsirasti tolerancijai. Verta pasigilinti ir į priešingą požiūrį. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra pasakęs, kad eilėraštis turi būti geras arba jo iš viso neturi būti. Tai reiškia, kad klaidingi sprendimai gali būti pražūtingi ir kartais daug geriau, jei problema lieka neišspręsta. Klaidos daugumoje gyvenimo sričių yra toleruojamos, nes yra neišvengiamos. Juk neklysta tik tas, kuris nieko nedaro, bet kai kada teisės klysti tiesiog nėra, nes kiltų grėsmė gyvybei, kuri yra pati didžiausia vertybė, nors kartais tą ir pamirštame. Akivaizdu, jog pakantumas irgi turi ribas. Begalinė tolerancija ima pati sau prieštarauti, todėl ji yra apribota. Pavyzdžiui, jei žmonės būtų pakantūs net ir netolerantiškai visuomenės daliai, pastarieji sunaikintų juos pačius. Ribų nubrėžimas - ne destrukcija, nes tuo siekiama garantuoti blogio neplitimą ir gėrio įgyvendinimą. Kaip antai,  draudimu vartoti narkotines medžiagas  siekiama apsaugoti nuo žmogiškumo praradimo. Kiekviename sociume yra vertybių hierarchija, kuriai saugoti įvedami draudimai, kad ji nebūtų sunaikinta. Be abejo, nepagrįsti ribojimai yra neigiami.

 Kita vertus, vis dar yra daugybė žmonių, kurie į toleranciją žvelgia su panieka, nes mano, jog ji atveria kelią įvairiausiems iškrypimams ir „plauna“ smegenis. Postkomunizmo laikotarpiu net buvo sugalvota sąvoka „tolerastija“, kuri atspindi būtent tokią nuomonę. Svarstant empatiškai, o tai labai svarbu, ne veltui apie to reikšmę vis kalba Dalai Lama, galima suvokti oponentų nerimą. Jie baiminasi, kad tai neigiamai paveiks žmoniją. Tokie nuogąstavimai man neatrodo itin konstruktyvūs, tinkamai nubrėžus pakantumo ribas, bet iš tiesų nė vienas nežinome, kokia bus ateitis. Be to, minėtų ribų brėžimas - itin kontroversiškas klausimas, ypač kalbant apie homoseksualizmą, tačiau tikiu, jog diskutuodami ilgainiui rasime geriausią sprendimą. Labai svarbu pabrėžti, kad to sieksime diskusija, kuri yra tolerantiškos idėjų kovos forma. Juk iš esmės visi norime gero. Manau, kad reikia nepamiršti, jog pakantumas - mūsų išlikimo garantas, ką jau esu akcentavusi, tai neturėtų būti kvestionuojama, nes jis laiduoja taiką. Kaip pašmaikštavo Kęstutis Marčiulynas - Bo Haeng, su kuriuo susipažinau visai neseniai bibliotekoje vykusiame renginyje, netolerantiškoje visuomenėje net kalba apie taiką sukelia karą. Beje, jis trumpai papasakojo ir apie savo susitikimus su tokio mentaliteto asmenimis Korėjoje, kur jis praktikuoja dzenbudizmą. Pasirodo, kai eina vienuolis, žmonės turi jam nusilenkti, nes jis yra vertas pagarbos, tačiau prieš tą atlikdami jie negali žiūrėti į jo veidą. Jei žinotų, kad vienuolis - užsienietis, kai kurie net nenusilenktų. Štai toks netradicinis netolerancijos pavyzdys, kuris, kaip ir visi, suteikia peno apmąstymas ir skatina pasirinkti: bijosime to, ko nežinome,  ir gyvensime tokiame pasaulyje, kol patys susinaikinsime? O gal būsime tolerantiški ir kartu sieksime didesnio gėrio visiems? Kaip pasakytų Beata Tiškevič, aš už partnerystę! Juk gyventi jaučiant tokią baimę - tai vegetuoti. O kad būtų lengviau mokytis būti pakantiems, galime pasinaudoti Atikaus Finčo patarimu knygoje „Nežudyk strazdo giesmininko“. Jis sakė, kad norėdami suprasti kitą, turime įlįsti į jo kailį ir pažiūrėti jo akimis. Juk pasitelkiant empatiją daug paprasčiau ar ne?  

 

 

II VIETA

 

„Sekundžių byrėjime – supratimo ilgesys“

 

GAUDRĖ ŽILĖNAITĖ,

UTENOS ,,SAULĖS“ GIMNAZIJA, 2D klasė,

mokytoja  REMUTĖ BAURIENĖ

 

Esu (ne) tolerantiškas, nes...

Sekundžių byrėjime – supratimo ilgesys

Tik tik – laikrodyje  prabėgo sekundė ... tik tik – kita. Taip laikui betiksint, mūsų gyvenimas lekia nesustojamu ritmu. Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Susėdę po ilgos dienos mes įsijungiame televizorių, naujienų portalus... Kažkas turi kentėti dėl to, kad gimė tokios odos spalvos, kokios yra... Kitas yra atstumtas dėl savo religijos. Dar kažkas turi kęsti patyčias dėl savo svorio, ūgio, šeimos, lyties, tautybės... Kažkas vis bando sau surasti vietą, bet niekur neranda, nes visur aplinkui į jį bado pirštais ir rėkia: „Tu ne toks ir čia neturėtum būti!“ O koks kitoks gali būti, jei ne toks, koks esi? Ar gali pasirinkti tautybę, kuri įtiks kitiems ? Staiga sugalvoti, kad daugiau nebebūsi „netinkamos“ rasės, „ne tokio“ ūgio, išvaizdos, religijos, lyties, staiga viską pakeisti ir... pagaliau įtikti? Ar gali nustoti būti „netinkamas“? Nustoti būti savimi tam, kad daugiau nebeskaudėtų, kad išvengtum netolerancijos iš aplinkinių? Absurdo ruletė sukasi... Tik ar ne lengviau būtų žmonėms tiesiog išmokti būti tolerantiškiems?

Puikus tolerancijos pavyzdys gali būti gamtos gyvenimas. Iš jos galima pasimokyti priimti kitus tokius, kokie jie yra. Gegutė neaugina savo vaikų - numeta kiaušinius su neišsiperėjusiais paukščiukais į svetimą lizdą ir palieka. Jos vaikus išaugina kiti paukščiai. Ir išaugina juos kaip savus. K. H. Andersenas, kurdamas pasaką apie bjaurųjį ančiuką, matyt, rėmėsi žmonių pasauliu... Juk svetimą kiaušinį lizde radęs paukštis nežiūri gegutės vaiko skirtumų, neieško jo trūkumų, kaip kartais vieni su kitais elgiasi žmonės, o tiesiog augina kaip savą ir išaugina sveiką paukštį.  Argi tai – ne tolerancija ?  Tai rodo, kad gamta gali mylėti visus, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. O šunys ir katės? Esame įpratę manyti, kad jie nesutaria. Bet argi nesame matę draugiškai tarpusavy bežaidžiančio šuns su kate? Mažo kačiuko, besivejančio šuns uodegą, - ir šis tik draugiškai urgzteli, taip parodydamas savo viršenybę, bet nieko nedaro, kad jį nuvytų. Taigi, jei net šuo ir katė išmoko vienas kitam rodyti toleranciją, argi negalime ir mes – žmonės?

Puikus jausmas būti geru žmogumi. Jei pabandytume, tai suprastume. Kartais užtenka ir tolerancijos, bet yra žmonių, kurie sugeba ne tik toleruoti, ko, atrodytų, ir būtų užtektinai, bet moka ir nori aplinkinius apgaubti ir rūpesčiu, ir meile. Vandos Juknaitės esė knygoje „Išsiduosi. Balsu‘‘ kalbama apie specialiai gatvės vaikams rengiamas stovyklas. Tautos nepriklausomybės pradžioje gatvėse augantys vaikai – tai mūsų visuomenės asmenys, kurių gyvenimas, pasirodo, pasiturinčių ir jokiu stygiumi nesiskundžiančių žmonių nedomino ir niekuo neįpareigojo. Šie vaikai nepratę būti ir nesijaučia saugiai tarp svetimų, ir tai galima suprasti, nes kitokiomis sąlygomis užaugę, tarsi sulaukėję, jie ne visada galėjo sulaukti aplinkinių tolerancijos. Tačiau  knygos autorė ir jos suburti savanoriai parodė, kad tai mūsų valstybės vaikai, pirmiausia prieidami ir užkalbindami, bandydami susipažinti ir parodyti draugiškumą, užmegzti su jais kad ir menką ryšį - nepalikdami jų likimo valiai. Šie žmonės, niekieno neįpareigoti, suvokė, jog savo namų neturintiems, be mylinčios šeimos augantiems likimas, kaip žinia, palankus nebūna. Taigi, pajutę saugumą šie vaikai leidosi prisijaukinami savanorių komandos. Vaikai sutiko keliauti į jiems skirtą stovyklą, kur buvo prausiami, valgydinami, galėjo žaisti, pasakoti apie savo gyvenimą. Ši knyga, kalbanti apie skaudžią realybę, yra vienas iš įrodymų, kad tolerancija veda prie gėrio.

Įdomu, jei prakalbėtų istorija, kokių pavyzdžių ji daugiau pateiktų – tolerancijos ar neapykantos? Kaip toli gali nueiti netolerancija ? Jaunus žmones tebejaudina Anos Frank – žydų mergaitės, gyvenusios didelių neramumų laikais, žydų holokausto metu, - tragedija. Ana gyveno slapstydamasi kartu su savo šeima, rašydama dienoraštį, iš kurio ir sužinome apie jos tuometinę jauseną, mintis.  Žydų tautos genocidas buvo galybę žmonių apėmusi problema, ir Anos Frank dienoraštis yra vienas iš šaltinių, leidžiantis pamatyti, kaip klestėjusi netolerancija paveikė žmogų asmeniškai: kokias mintis kėlė, jausmus žadino, kokį apribotą gyvenimą privertė kęsti. Ana rašė apie smarkiai suvaržytą laisvę, gyvenimą nuolatinėje baimėje, jog jos šeima gali būti surasta nacių, kaip tyliai jie turi būti, jog neišsiduotų. Jiems taip reikėjo tolerancijos, kurios tokiu baisiu laiku stigo, - reikėjo slapstytis ne tik nuo fašistų, bet ir nuo nacių šalininkų, nuolat kaustė baimė būti išvežtiems į koncentracijos stovyklą.  Su džiaugsmu mūsų kartai galima pripažinti, kad tolerancijos šių dienų pasaulyje žymiai daugiau.

Taigi,  neverta tikėti stereotipais apie žmones, nes niekada nesužinosime, koks yra kitas asmuo, kol jo nepažinsime.  Aš manau, jog vis dėlto ne visus pasakymus, lengvus pasišaipymus vertėtų laikyti netolerancija ar tai labai sureikšminti. Kartais žmonės nesistengia tyčia kitų įskaudinti - tiesiog iš lūpų nuskamba neatsargus, neapmąstytas žodis. Mokėti atleisti – irgi pakantumo ženklas. Bet yra riba, už kurios prasideda amoralumas, nusikaltimas žmogiškumui. Kiekvienas pats pasirenka, kaip mąstyti apie kitus ir kaip su jais elgtis. ...Tegu laikrodis tiksi, skaičiuodamas kiekvieno žmogaus gražias akimirkas – sulaikė piktą žodį, ironišką žvilgsnį, nepakėlė rankos prieš silpnesnį... Parodydamas toleranciją, su kitais elgiesi taip, jog  būtum laimingas, jei ir jie su tavimi taip elgtųsi.

 

III VIETA

 

,,Esu tolerantiška, nes...“

ALEKSANDRA MICHNOVIČ

VILNIAUS „VARPO“ SUAUGUSIŲJŲ GIMNAZIJA, IV D KLASĖ,

MOKYTOJA JOLANTA LABUCKAITĖ

 

Pakantumas religijai, rasei, papročiams, tradicijoms, nuomonei, tautai ir galiausiai pačiam žmogui išreiškiamas vienu žodžiu – tolerancija. Visai neseniai, lygiai prieš dvidešimt metų,  žodis ,,tolerancija‘‘ įgavo gan stiprią ir tvirtą reikšmę pasaulyje. Tarptautine tolerancijos diena siekiama sumažinti patyčias, gerbti save, kitus, padėti tiems, kuriems itin  reikia pagalbos, gerais darbais ir poelgiais ugdyti save ir mokyti tolerancijos  kitus. Tačiau ar tikrai šiame pasaulyje visi mes esame tolerantiški? Ar bent kartą nuoširdžiai savęs paklausėme: ,, Aš esu tolerantiškas?“ Ką daryčiau, jei tapčiau pajuokos objektu?

Žmogaus tolerantiškumas priklauso nuo savimonės ir auklėjimo. Pamenu, vaikystėje mėgdavau skaityti Hanso Kristiano Anderseno pasaką ,, Bjaurusis ančiukas‘‘. Tai pasaka apie kitoniškumą, nuoskaudas, kurias teko patirti „kitokiam“. Ji išmokė susimąstyti, kodėl negražus ančiukas buvo toks nemylimas, nors vėliau tapo nuostabia gulbe? Tada skaitydama visuomet galvodavau apie bjauriojo ančiuko gražius poelgius, kurie nustebindavo „normaliuosius“. Kai iš jo visi juokdavosi, kad jis yra bjaurus, kad jam ne vieta būti šalia kitų paukštiškos bendruomenės narių, jis vis tiek iškęsdavo užgauliojimus ir mielai padėdavo kitiems. Tuomet man kildavo klausimas: ,, Ar būdama jo vietoje, aš irgi taip pat elgčiausi?‘‘ Apie tai kalbėdavausi su mama, man svarbūs buvo jos atsakymai.  O mama apkabindavo mane ir sakydavo: ,, Nesielk su žmonėmis taip, jei nenori, kad jie su tavimi elgtųsi taip pat.‘‘ Į šį klausimą buvo atsakyta. Su šia mintimi augau ir laikausi jos nuolat. Drąsiai galiu sakyti, kad esu tolerantiška, nes taip mane auklėjo tėvai ir tokią užaugino. Esu tolerantiška, nes suprantu, kad kiekvienas žmogus skirtingas, savitas ir kažkuo unikalus. Esu tolerantiška, nes suprantu, kad ir koks būtų pasaulis, žmogaus gyvenimas, jo asmenybė vis tiek kada nors žavės kitus žmones. Esu tolerantiška, nes kiekvienas žmogus turi teisę jaustis pilnavertis, saugus, laimingas. Esu tolerantiška, nes tikiu, kad kito žmogaus svajonių, vilčių negalima iš jo atimti.

Tolerancija-netolerancija – tai sena problema. Netolerancijos netrūko ir Jėzaus Kristaus laikais. Tai aprašoma Biblijoje. Moterys buvo laikomos žemesnės už vyrus. O žydų religiniai vadovai niekino paprastus žmones. Tuo tarpu Jėzus buvo tolerantiškas visiems. Jis atėjo ne teisti, o teikti dvasinę atgaivą. Taip elgtis Jėzų pirmiausia skatino meilė: ,, O visų pirma karštai mylėkite vieni kitus, nes meilė uždengia daugybę nuodėmių.‘‘( 1 Petro 4,8) Būtent ši savybė skatino žmones būti tolerantiškesnius, atverti širdį netobulam pasauliui ir netobuliesiems. Iš tikrųjų Jėzaus Kristaus dienų istoriją noriu susieti su pasaulio savižudybių skaičiumi. Kiek žmonių nusižudo todėl, kad yra pajuokos objektais. Jie nebetiki šiuo pasauliu... Iš tikrųjų mane labai liūdina, kad Lietuva Europoje pirmauja pagal savižudybių skaičių. Pyktis ima, kai matai gatvėje pradinuką mokinį, kuris tyčiojasi iš savo bendraklasio. Kiti vaikai stovi šalia ir nesustabdo savo draugo. Neretai prieinu apginti į tokią situaciją patekusį žmogutį. Kartais ir man ,, riebų‘‘ sakinį ,,numeta‘‘. Prisipažinsiu, nemalonu. Patyčios liaujasi, tačiau pati suprantu, kad tai tik trumpam... Man nuėjus, vėl viskas prasidės iš naujo...

Žmonės bando išklausyti, suprasti kitus ir tai džiugina, bet... dažniausiai taip nutinka ruošiantis Tolerancijos dienai, kai kviečiami dalyvauti visi. Internete populiarūs tolerancijai skirti filmukai. Retkarčiais pasižiūriu. Jie kelia šypseną. Širdyje jaučiu dėkingumą tiems žmonėms, kurie rengia gerumo akcijas. Bet šypsena dingsta, kai supranti, kad mes gyvename, bet nesistengiame pakeisti pasaulio, savo tėvynės į gerąją pusę. Mintyse iškyla lietuvių prozininkas, poetas, publicistas Vincas Kudirka, kuris toli gražu nebuvo tolerantiškas žmogus, bet ugdydamas savo sąmoningumą, pagaliau toks tapo.  Kalbėdamas apie žmogaus sąžinės laisvę, siekė išauklėti dorą, mylintį tėvynę žmogų. Jo kūriniai ugdė ne tik tėvynės meilę ir saugojimą, bet ir žmogaus gerbimą.

Apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad žmogus - tai mažas pasaulėlis, kuriam reikia „saulės, lietaus ir vėjo“, kad jis augtų ir taptų asmenybe. Pasaulis - spalvingas, o žmonės - įvairūs, todėl tolerancija būtina  norint išugdyti ir užauginti taikią ir tolerantišką pasaulio visuomenę. Džiaugiuosi, kad augau ir gyvenu tolerantiškoje šeimoje, kuri mane išmokė mylėti, užjausti ir suprasti žmogų. Esu tolerantiška, nes pasaulis per mažas, o gyvenimas per trumpas, kad būčiau kitokia.